Prieš tūkstantį metų Norvegijoe šiaurėje gyvavo miestelis, kuriame viskas klestėjo, visus metus lepino geras oras, derlius buvo gausus. Suprantama, tokie stebuklai šiaip sau ne vyksta ir paslaptis buvo tame, kad miške augo didelis magiškas gudobelės medis, kuriam kaimas kiekvienais metais nešdavo aukas. Medis vadintas Vanirų medžiu tikint, kad aukojama Skandinavų vaisingumo dievams - vanirams.

Tai paskleidė miestelio žynys Ærnmund, kuris buvo tikras burtininkas ir nenorėjo išduoti nei savo tikrųjų galių, nei to, jog iš tiesų medį sukūrė jis pats, paprastą gudobelę užkerėdamas galinga ir pražūtinga kraujo magija.

Iš pradžių aukos būdavo derlius, vėliau maži gyvūnai, po to medis priimdavo tik gyvulius. Galiausiai, po 100 gyvavimo metų, medis ėmė reikalauti žmonių aukos. Miestelėnai sutriko, tačiau galiausiai išdrįso paaukoti vieną atstumtąjį. Vis dėlto, kai kurie gyventojai nesutiko su žmonių aukojimu, kiti išsigando patys tapti aukomis, ir miestelis per kelis metus liko apleistas.

Tačiau Vanirų medis taip ir liko, ir tapo juodųjų magų Meka. Čia kai kurie ateina garbinti Šėtono, kiti atlikti ritualus tokioje juodosios energijos kupinoje vietoje, kiti - aukoti žmonių mainais už sėkmingus metus ar vaisingumą.

Norėdama užkirsti kelią žmonių aukojimams, Magijos ministerija planavo medį nukirsti, tačiau tai - svarbus magijos istorijos artefaktas. Stengiantis išvengti žmonių aukų, medžio teritorija užkerėta taip, kad prie jos negalėtų priartėti paprasti žmones (kitus burtininkus pagrobti ir paaukoti ne taip lengva), dažnai, ypač magiškų švenčių ir periodų metu, aplink slampinėja magijos policija.